- jeibingas
- jéibingas, -a (= eibingas) adj. (1) NdŽ
1. kuris daro eibę (žalą): Jeibingoji audra Vr.
2. kuris išdykauja; plg. jeibė 2: Jéibingas žmogus – jeibininkas Š.
jeibingai adv.: [Jos] vaikiškos lūpelės juokės jeibingai Pč.3. ydingas, su ydomis: Jéibingas arklys Kv. Netvirti jie buvo, tai tiesa, bet ir nejeibingi Vaižg. Prūsų rašyba vietlinksnio dgsk. yra jeibinga Jn.
Dictionary of the Lithuanian Language.
